Robės rašliavos.

Čia mano pirma rašyta rašliava. Malonaus skaitymo, jeigu norėsit įdėsiu ir kitas. Laukiu kritikos.

Man nereikia naujo tėčio

-Mamyte! Mamyte!- ankstų rytą šaukė šešiametė duktė.
Mama persigandusi atbėgo į dukros kambarį ir sušuko:
-Kas nutiko?
-Nagi nieko, mama. Aš tik norėjau pasakyti, kaip labai Tave myliu.
-Ak.. Ir vėl Tu pradedi. Ir vėl meilikausies, kad kokią barbę nupirkčiau?
-Ne, mama. Tik man sakė, kad Tavo gimimo diena po trejų dienų.
-Ir kas gi čia taip viską žino?- paklausė mama.
-Auklėtoja..
-Ak.. Taip. Na dabar eik greitai praustis. Tuoj išeisime. Jau laikas į darželį.
-Gerai mamyte.- atsakė Leila ir nulėkė lyg vijurkas į vonios kambarį.
Mama kiekvieną rytą prisidažydavo kaip barbė.
Barbe ją vadindavo Leila. Nes Leilai Jos mama atrodė lyg barbė.
Leilos tėvas paliko Jas, kai susirado kitą moterį.
Kaip Leila sakė: "kitą bobute tėtis susirado, ar ne mama?"
Leila buvo protinga. Ji viską suprasdavo. Tik dabar Jai neaišku, kodėl mama taip puošiasi rytais.
Gal Ji ieško Leilai naujo tėčio?
Ne. Mama nenori naujo tėčio Leilai..- Mąstė Leila, kol plovėsi dantis.

Apsirengusios Jos išėjo į darželį.
Mergaitei patikdavo darželyje, nes ten yra draugų.
Na ir kas, kad Leila sėdėdavo viena.
Ji džiaugdavosi, kad gali žiūrėti ką daro kiti vaikai.
Leilos kaimelyje nėra vaikų. Nėra ir daug namų.
Ilgas žvyrkelis veda iki Jos namų. Daugiau aplinkui nieko nėra. Laukai..

Na taip.. Dar laksto Mirkis kažkur laukuose.
Mirkis, tai Leilos šuo. Leila jį labai myli.
Šuo buvo Jos geras draugas namuose.
Jis visada būna su Ja. Niekada Jos nepalieka.

Šias tris dienas Ji daug mąstė, ką padovanoti mamai.
Gi gimimo diena. Negalima nieko nepadovanoti.
O dar tokiam mylimam ir svarbiam žmogui kaip mamai.

Leila taupė pinigus. Monetų ji gaudavo iš darželio.
Ten Ji padėdavo auklėtojai sutvarkyti žaislus.
Tad auklėtoja Jai duodavo pinigų.
Nedaug, bet Leilai užtekdavo. Juk už juos irgi galima ką nors nupirkti.
Ar ne?

Štai ryt jau mamos gimimo diena. Jau reikia pirkti ir gaminti mamai dovaną.
Leila žinojo ką dovanos. Ji nupirko gėlių ir padarė širdutę iš popieriaus.
Padariusi širdutę aplipdė ją akmenukais. Na ir kas, kad širdutė buvo kreiva, o akmenukai vos laikėsi.
Mergaitė paslėpė dovaną spintoje, kad mama nerastų.
Mamos nebuvo, na bet koks skirtumas. Ji galėjo bet kada grįžti ir pamatyti Leilos dovaną.
Ji laukė mamos.. Ilgai laukė... Bet taip ir nesulaukė. Užmigo.

Ryte pabudusi Leila nubėgo pas mama į kambarį, bet ten jos nebuvo.
Tada mergaitė išgirdo vyrišką balsą pirmame aukšte.
-Gal tai tėtis?-pašnibždomis ištarė ji.
Pastovėjusi apsisuko ir nuskuodė į virtuvę.
Joje stovėjo mama ir kažkoks vyriškis.
Jis nebuvo panašus į tėtį.
Jis buvo senas, pilkų plaukų, susiraukšlėjusios odos..
Tėtis ne toks!
Tėčio rudi plaukai, žydros akys, graži, lygi oda.
Leilos galvoje sukosi mintys: "kas šis vyriškis?" "ką jis daro mūsų namuose?"
Ir mama prabilo:
-Labas rytas dukryte. Tai mano draugas. Tavo naujas būsimas tėvas. Manau jūs gerai sutarsite, nes Rolandas (toks buvo jo vardas) labai geras žmogus.
Leilos akys prisipildė ašarų. Ji nebežinojo ką besakyti. Leilai NEREIKIA NAUJO TĖČIO.
Mergaitė nuleido akis ir prisiminė, jog dar nepasveikino mamos.
Ji ištiesė savo rankų darbo širdutę ir tris tulpes.
Mama padėkojo ir pamerkė gėles.
Kadangi Leila nenorėjo matyti mamos ir kaip ji sakė būsimo naujo tėčio, tai nubėgo pas save į kambarį.
Mergaitė vis rašydavo į dienoraštį, kas nutikdavo naujo..

Ji mąstė.. Leila buvo susimąsčiusi kur jos tėvas.. Kur Jis?
Ar Jis myli Leilą?
Gal Jis gyvena padoriai ir norėtų pasiimti Ją?
Leila tikrai neatsisakytų.

Iš pirmo aukšto girdėjosi tik juokas ir meilūs žodžiai.
Mergaitei tai nepatiko.
Ji nemėgsta, kai prie jos mamos kažkas lenda.
Mama jau seniai neturėjo vyro.
Net draugų ji neturėdavo..
Ne dėl to, kad ji nedraugiška.
O dėl to, kad reikėjo daug dirbti. Daug.. Labai daug.

Praėjus dviem savaitėm, Leila ir jos mama išsikraustė pas būsimą naują tėtį.
Dabar jie nebegyveno skurdžiai. Mama nebedirbo.
Rolandas labai lepino Leilą. Pirko jai daug rūbų, saldumynų, žaislų.
Leilai net įrengė kambarį su rožinėm sienom ir barbės kilimu.
Jai tai patiko, bet kai žinojo, jog tai yra Rolando ji net nenorėdavo tų daiktų.

Leila suprato, jog mama tą vyriškį susirado tik dėl pinigų.
Tik atsikrausčius čia, į Rolando namus, mama nebebūdavo tiek daug su juo.
Ji tiesiog eidavo į miestą, pas drauges..
Jos duktė Leila dažniausiai būdavo kieme.
Ten buvo toks gražus sodas.. Žalia žolė. Grynas oras.

Leila neberūpėjo mamai.
Mama nebebūdavo su ja..
Nebežaisdavo, nebesekdavo pasakų, net nespėdavo su ja pasisveikinti.
Tiesiog išeidavo ir tiek.

Vėlai vakare Leila rašė į dienoraštį, kaip norėtų, jog viskas būtų kaip seniau..
Jog mama vėl ją mylėtų kaip anksčiau.
Kad jos vėl drauge eitų pasivaikščioti..
Surašė viską, ko ji norėtų.
Visas savo svajones.

kadangi buvo vėlu Leila rašydama užmigo.
Šviesa liko šviesti.
Mama pamačiusi, kad šviesa dar dega pradėjo rėkti, kad Leila eitų miegoti, nes manė, kad ji žaidžia.
Kadangi šviesa neužgeso, mama atėjo į kambarį ir pamatė, jog jos duktė miega.
O šalia jos buvo nukritęs dienoraštis.
Ji priėjusi paėmė jį ir atsisėdusi ant žemės pradėjo skaityti.
Skaitant jai riedėjo ašaros skruostais..
Ji viską perskaitė. Viską nuo pradžios iki galo..
Tada atsikėlė, smarkiai apkabino Leilą ir pabučiavusi išėjo.

Leila ryte atsibudusi ėjo praustis ir už durų pamatė daug lagaminų su jos ir mamos rūbais.
Apsidairiusi ji pamatė besišypsančią mamą.
Mergaitė pamanė, kad sapnuoja. Pasitrynė akis ir suprato, jog tai tiesa.
Atsipraususi ji ruošės eiti vėl į savo rožinį kambarį, bet mama prabilo:
-Leila, aš atsiprašau, kad tave visai pamiršau. Nežinau kas nutiko, kad mes gyvename su Rolandu. Aš tave myliu, dukryte. Mes važiuosime namo.
Leila tik nusišypsojo ir nustriksėjo į savo kambarį susirinkti lėlių.

Po metų Leila jau ėjo į mokyklą.
Ji turėjo daug draugų.
Mama susirado naują darbą.
Dabar jos gyvena gana gerai.
O didžiausia staigmena ta, kad grįžo senasis Leilos tėtis.
Dabar jie gyvena visi kartu ir laukia naujo šeimos nario, kuris dabar gyvena mamos pilvuke :)

patinka rašymo stilius. tik pabaiga man buvo per greita, negalėjo juk staiga grįšti ir iš karto vaikas. ;D bet smagu, kad rašai ir linkiu tobulėt ir toliau

Ačiū labai. Truputį ten taip... ;DDD Va įkeliu dar vieną. Daugumai šita labiausiai patinka.

Sugebėsiu būti kitokia

Sekmadienio vakaras. Ir vėl aš čia.
Savo kambaryje. Užsidariusi nuo visų kitų žmonių. Rankoje britvutė. Aš nebegaliu be jos. Man patinka. Tas raudonas kraujas.. Toks ryškus.
Žinau, jog tai žiauru, bet aš nebegaliu. Nebegaliu be skausmo. Man jo reikia. Tikrai reikia.
Ranka supjaustyta. Atrodo žiauriai. Gana žiauriai.
Skauda, bet man gera.
Tuojau grįš tėvai. Ir vėl mane aprėks. Ir vėl pradės skaityti pamokslus.
Na taip, aš išklausysiu ir nueisiu. Man nerūpi. Nerūpi ką jie sako.
Ryt pirmadienis. Nauja mokykla.. Bandysiu susibendrauti su naujais klasiokais.
Gal jie bus mano nauji draugai?
Aš neturiu draugų. Žmonėms nepatinka, kad aš žaloju save. Visi manęs vengia.
Noriu turėti draugę. Geriausią draugę. Visi dabar turi geriausias drauges ar draugus.
O aš net paprastų draugų neturiu.
Mano buvę klasiokai tyčiojosi iš manęs. Aš nesu labai graži.
Kažkada buvau.. Buvau graži, bet nebesu. Viskas pasikeitė nuo narkotikų ir žolės.
Aš juos vartojau. Man patiko, bet nebegaliu sau to leisti.

Pirmadienio rytas. 07:30.
Išsiropščiau iš lovos ir aš jau balkone.
Šalia manęs "winston silver" pakelis ir žiebtuvėlis.
Štai ir traukiu pirmą šiandienos dūmą.
Dūmas po dūmo ir jau 07:35.
Greitai į mokyklą. Negaliu vėluoti.
Reikia susipažinti su nauja mokykla, mokytojais bei klasiokais.
Skubu praustis. Niekas iš mokyklos neturi sužinoti jog aš rūkau ar žaloju save.
Jei sužinos, tai aš tikrai neturėsiu draugų.

07:40. Nespėju.
Tik dabar pradėjau rengtis, o jau tuojau reikės išeiti iš namų.
Šiandien užsidėjau palaidinę ilgomis rankovėmis, kad nesimatytu žaizdų.
Pasikvepinau, kad neužuostu rūkalų.
Susiruošusi išlėkiau į mokyklą.
Ėjau sparčiu žingsniu, nes bijojau pavėluoti.
Štai ir mano mokykla. Didelė, gana graži. Trejų aukštų.
Pirma pamoka su auklėtoja. Lietuvių.
Įėjus į mokyklą buvo keista, kad niekas nesityčiojo.
Visi mielai žiūrėjo ir šypsojosi.
Lipu laiptais į antrą aukštą. Ieškau 203 kabineto.
Štai ir jis. Koridorius tuščias. Visi viduje. Baisu.
Baisu, kad įėjus niekas su manimi nebendraus.
Stoviu prie durų ir galvoju kada įeiti.
Ir staiga prasidaro durys. Bumt. Ir gavau į galvą iš durų.
Skaudėjo, bet buvo juokinga.
Priešais mane palinko mano nauja klasiokė.
Jis buvo persigandusi. Visi jau ruošėsi bėgti pas mane ir žiūrėti ar man viskas gerai, bet aš pati atsistojau ir su šypsena pasakiau:
-Na ir smūgis. Bet man viskas gerai. Aš Heidė. Būsiu jūsų nauja klasiokė.
-Sveika,- atsakė auklėtoja ir bendraklasiai.
Jie visi buvo tokie draugiški. Šypsojosi ir bendravo su manim. Man buvo linksma.

-Na ką, mes jau visi. Taip, kad rinkites su kuo sėdėsit ir jau susėskit,- pasakė mokytoja.
Aš stovėjau ir galvojau kur man atsisėsti.
Pamačiau Siną sėdinčią vieną gale ir nuėjau pas ją.
-Ar galiu čia prisėsti?- nedrąsiai pasakiau aš.
-Taip, čia laisva. Jei tik nori sėsk,- nusišypsojo ji.
Man jos šypsena atrodė lyg per prievartą..
Bet aš nusimečiau daiktus ir atsisėdau.
Keista, kad ji sėdėjo viena.
Gal jos niekas nemėgsta? Bet gi tik atėjus į klasę ji buvo tokia linksma..
Išklausė mokytojos visi bendraklasiai pradėjo čiauškėti.
Jie juokavo, pasakojo ką nuveikė per atostogas.
Tik viena Sina nieko nedarė. Ji žiūrėjo pro langą ir maigė telefono mygtukus.
Aš nedrįsau jos užkalbinti. Bijojau, jog supyks.
Abi sėdėjome ir nešnekėjome. Buvo keista taip tylėti kai kiti šneka.
Užsirašėme tvarkaraštį, dar šiek tiek pasėdėjome ir mus paleido namo.
Namo ruošiausi eiti viena, bet mane kažkas pašaukė.
Apsidairiau ir pamačiau vaikiną iš mano klasės.

Tai buvo Feris. Jis man pamojavo ranka ir sušuko:
-Palauk, eisime kartu. Aš gyvenu netoli tavęs.
-Okay,- atšaukiau aš ir laukiau kol jis ateis.
Feris atsisveikino su draugais ir atėjo.
-Kodėl neeini su jais?- paklausiau aš.
-Jie eina kitur. O tu nieko prieš, kad eisiu kartu?
-Žinoma ne, dviese bus linksmiau.
-Žinoma. Beje, aš Feris. O tu?
-Heidė.
-Gražus vardas,- nusišypsojo jis.
-Dėkui.
Jo šypsena buvo graži. Akys mėlynai žalios.
Atletiškas kūnas, juodi plaukai.
Gražus vaikinas.
Eidami daug juokėmės ir šnekėjome. Buvo tikrai linksma.
Net nepastebėjau kai priėjome mano namus.
-Štai čia aš gyvenu. O tu kur?
-Šiek tiek toliau. Na tai tada iki rytojaus,- atsakė jis ir apkabino mane.
-Iki,- susigėdusi atsakiau aš.

Parėjusi namo iš kart ėjau į balkoną, nes labai norėjau parūkyti.
Sėdėjau ant kėdės ir galvojau apie Ferį.
Jis man labai patiko. Linksma būti su juo.
Apkabinimas buvo toks šiltas ir stiprus..
Lauksiu rytojaus, kai vėl susitiksime.

Šiandien pirmas sykis kai man patiko mokykloje.
Visi buvo draugiški ir linksmi.
Tik Sinos aš nesupratau.
Feris man pasakojo, jo ji yra uždara.
Visada būna su savo draugais ir su kitais beveik nebendrauja.

Aš nenoriu sėdėti su Sina.
Man neįdomu su ja. Mieliau sėdėčiau su Feriu.
Tik kaži ar jis pats norės.
Gal aš jam net nepatikau?
Bet jeigu būčiau nepatikus jis nebūtų apkabines manęs.
Net nežinau.

Visą likusį laiką pražiūrėjau televizorių.
Nėra ką veikti namuose.
Nuobodu.

Dabar jau 19:32.
Einu į parduotuvę nes neberandu britvučių.
Kieme šiek tiek šalta, bet netoli eiti.
Parduotuvėje nėra žmonių.
Vaikštau viena ir ieškau kur britvutės.
Štai, radau. Pasiimu du pakelius, kad nereikėtų eiti dar sykį.
Susimokėjusi einu namo.
Šalta, todėl paspartinu žingsnį.
Jau nebetoli.

19:46
Aš jau namuose.
Šilta. Einu į savo kambarį.
Užsirakinau duris ir vėl pradedu pjaustyti sau rankas.
Ant rankos išsipjausčiau žodį Feris.
Nežinau kodėl taip padariau.
Nežinau.

Metas eiti miegoti. Gal greičiau ateis rytojus.
Susidėjau pamokas ir jau guliu.
Tuojau užmigsiu.
22:14 ir aš jau miegu.

Naktį buvau pabudusi daug kartų.
Nežinia kodėl.
Dabar guliu ir galvoju apie Ferį.
Dar tik 05:58 o aš nebenoriu miego.
Keliuosi. Einu į balkoną.
Rūkau nebe savo cigaretes.
Mano “Winston‘as“ baigėsi.
Rūkau nors nekenčiu šių cigarečių.
Kitų nėra. Baigėsi.

Ant mamos cigarečių pakelio užrašiau:
“Nupirk man mano winston’o, nes mano jau baigėsi!“
Žinau, kad ji nupirks. Jai negaila. Baigiau rūkyti ir išėjau ruoškis į mokyklą.
Apsirengiau, susitvarkiau ir jau ėjau iš namų.
Išėjusi prie durų pamačiau jį.
Ferį.
Nustebau.
Jis laukė manęs.
Bet ne vienas.
-Sveikas, o kas ji?- parodžiau pirštu į mergaitę.
-Sveika, tai mano sesuo. Aš ją pakeliui vedu į darželį. Ji, Likė.
-Graži sesuo. Tai kaip, eime tada?
-Gerai,- nusišypsojo jis savo nuostabia šypsena.
Ėjome ir klausėmes kaip čiauška Ferio sesuo.
Buvo daug juoko. Pripasakojo daug nebūtų dalykų.

Daėjom iki darželio vartelių ir likome dviese.
Likė labai miela mergaitė. Išeidama apkabino mane ir pakštelėjo į žandą.
-Atsiprašau,- nusijuokė jis,- Ji visada taip elgiasi.
-Nieko baisaus. Tai tikrai miela,- nusišypsojau aš ir patraukėme link mokyklos.

Kai atėjome visi jau buvo klasėje. Atsiprašėm, kad pavėlavom ir susėdom į vietas.
Pasisveikinau su Sina, bet ji nieko nesakė ir nusisuko.
Pamiršau, jog ji tokia uždara.
Po pamokos paprašysiu mokytojos, kad mane persodintų.
Bet nėra vietos. Kažin ar pavyks.

Išsitraukiau lapelį iš kuprinės ir nepastebėjau kaip mano rankovė pakilo.
Sina atsisuko ir išpūtė akis.
Aš nusigandau. Nusigandau, kad ji visiem pasakys.
-Sina, niekam nesakyk. Prašau. Labai prašau.
-Atstok nuo manęs. Tu keista.

Visi atsisuko į mus.
Aš žiūrėjau į Siną ir meldžiausi, kad ji nieko nesakytu.

-Ji nesveika!-Sušuko Sina.
Visi išpūtė akis ir atsisuko į mane. Jutau kaip skruostais riedėjo ašaros.
Pirmą sykį jaučiu širdyje skausmą. Tai buvo tikrai skaudu.
Atsistojau ir išbėgau iš kabineto.
Mokytoja bandė mane sulaikyti, bet aš pabėgau.
Bėgau toli. Nežinojau kur, tiesiog bėgau.
Akys buvo pilnos ašarų. Nieko nemačiau.
Galvoje sukosi tik mintys ką apie mane pasakojo Sina kitiems.

Nepastebėjau kai atsiradau šalia namų. Bet neėjau namo.
Praėjau pro šalį. Mano kambario langas buvo pravertas. Girdėjosi mamos balsas.
Atėjo vakaras, o aš dar vis kažkur klaidžiojau.
Man buvo skaudu, nes žinojau, kad Feris dabar su manimi nebebendraus.
Jam nepatinka tokios kokia iš tikro esu aš.

Eidama prisiminiau, kad čia kažkur gyvena jis.
Tik nežinojau kur.
Feris tik mostelėjo ranka į šią pusę kai paklausiau kur jo namai.

Tolėliau pamačiau vaikiną. Ne vieną.
Priekyje jo bėgo maža mergaitė.
Tai buvo panašu į Ferį ir jo sesutę Likę.
Taip, tai ir buvo jie.
Pastebėjau kaip Likė mane pamatė ir pradėjo bėgti link manęs.
Nebebuvo kur sprukti.

Feris taip pat ėjo pas mane.
Ką jis man sakys atėjęs?
O gal jis nieko nežino?

Likė atbėgo ir pakštelėjo man į žandą.
-Kodėl tavo žandai šlapi? Tu verkei? Ar dar pameni mane?- pradėjo klausinėti Likė.
-Pamenu, pamenu..- atsakiau aš ir mėginau šypsotis.
-Tai kodėl tu verkei?- smalsavo ji.
-Na, nesvarbu..
-Feri! Kodėl tavo draugė verkė?- suriko Likė.
O Feris nieko nesakęs atėjo ir apkabino mane.
-Viskas bus gerai. Tik prašau, nebedaryk sau to.

Man palengvėjo, kad Feris neatstūmė manęs.
Aš buvau laiminga.
Feris mane sušildė ir palydėjo iki namų.

Atsisveikindamas apkabino mane ir staiga įsisiurbė man į lūpas.
Tai buvo taip gera. Aš buvau laiminga.
Jau norėjau eiti, bet Feris dar ištarė:
-Nebedaryk to. Nepamiršk ko prašiau. Iki.
Aš linktelėjau galva ir grįžau.

Mama nusigandusi puolė prie manęs ir pradėjo klausinėti ar man viskas gerai.
-Man skambino tavo mokytoja. Viską papasakojo.- pasakė ji.
-Ir?
-Ir aš tavęs noriu paprašyti...
-Kad to nebedaryčiau?-pertraukiau ją.
-Taip, Heide.
-Gerai mama..- Atsakiau aš ir nuėjau laiptais į viršų.

Nuėjusi į savo kambarį paėmiau visas britvutes ir sviedžiau jas pro langą.
Nenorėjau jų matyti. Tai padariau dėl Ferio. Išmečiau jas.
Nors taip norėjau dar persipjauti sau rankas.
Bet aš atsiguliau. Atsiguliau į lovą ir bandžiau užmigti.
Beviltiška. Sukasi mintys apie kraują, skausmą ir Ferį.
Visą naktį nemiegojau. Paryčiais užsnūdau.
Pamiegojusi apie valandą laiko nugirdau žadintuvą.
Laikas keltis.

Išsiropščiau iš lovos ir nuėjau praustis.
Atsipraususi norėjau eiti parūkyti, bet susilaikiau.

Štai jau pėdinu takučiu į mokyklą.
Tik įžengusi pro duris pamačiau kaip visų žvilgsniai nukrypsta į mane.
Ėjau nuleidusi galvą link savo kabineto.
Per pamokas sėdėjau vis dar su Sina.
Visą pamoką ji mane kankino.
Ant lapelio rašinėjo pasityčiojimus.
“Tai kaip sekas, emo?“ “Patinka pjaustytis?“ “Oo taip, kur tau nepatiks“ “Ko gi neatrašai? A?“ “Parodyk man savo rankas“.
Aš paėmiau tą lapelį ir suglamžiusi išmečiau.
Mačiau, kaip visi stebi mane. Kaip Sina piktu žvilgsniu žiūri man tiesiai į akis.
Vienintelis Feris man šypsojosi. Buvo gera.
Po pamokų neėjau su Feriu, nes jis ėjo kažkur kitur.
Ėjau viena.
Ak, taip. Išeinant iš mokyklos prie manęs buvo pristojusi Sina.
Kišo man britvutes ir siūlė pjaustytis.
Aš pastūmiau jos rankas ir sparčiai nuėjau link namų.

Grįžusi neturėjau ką veikti.
Sėdėjau ir galvojau ką veikčiau jeigu būtų viskas buvę kaip anksčiau.
Na taip, aš sėdėčiau kur nors ir pjaustyčiau sau rankas.
Ir dabar taip norėčiau. Labai norėčiau, bet negaliu.

Atėjo vakaras. Aš jau guliu. Antra diena kai negaliu užmigti.
Bet pagulėjus pora valandų aš užmigau.
Pabudau apie trečią nakties.
Man reikia susipjaustyti rankas. Reikia.
Nebegaliu. Išlipau iš lovos ir puoliau ieškoti britvučių.
Neradau. Neradau nei vienos.
Puoliau į paniką. Žiauru.
Bėgau laiptais žemyn į virtuvę.
Pasiėmiau peilį ir persipjoviau ranką.
Kraujas bėgo labai smarkiai.
Pirmą sykį taip. Pasidarė silpna.
Supratau. Aš persipjoviau venas.




Buvo taip gera ir tuo pačiu taip bloga.
Aš jutau, kaip varva kraujas man iš rankos.
Girdėjau, kaip mama bėga laiptais žemyn.
Girdėjau kaip ji šaukė. Kaip ji man kažką sakė.
Bet staiga dingo vaizdas. Dingo ir garsas.
Nieko nemačiau, nieko negirdėjau, nieko nejutau.

Po kiek laiko pabudau. Pabudau ne namuose.
Tik pramerkusi akis pamačiau šalia savęs apsiverkusią mamą.
Ji stovėjo šalia ir kartojo:
-Kodėl? Kodėl taip padarei? Aš Tavęs prašiau.
Man dar vis buvo silpna.
Pastebėjau subintuotas mano rankas.
Prisiminiau kas nutiko šiąnakt.
Bet vėl užmerkiau akis ir užmigau.
Miegojau ilgai.
Sapnavau košmarus. Žiaurius košmarus.
Net pabudau.

Pabudusi jaučiausi geriau, bet labai skaudėjo rankas.
Ypač vieną. Tą, kuriai perpjautos venos.
Apsidairiau ir savo palatoje pamačiau vaikiną.
Tai Feris? Taip, tai buvo Feris.
Jis priėjo prie manęs ir pasakė:
-Tu gi žadėjai taip nebedaryti. Aš tavim tikėjau.. Dabar nebetikiu. Nebetikiu tavo žodžiais. Tikėjau, kad pasikeisi. Tikėjau, kad gali. Bet aš klydau. Ar ne, Heide?

Skruostais riedėjo ašaros.
Man neužteko jėgų jam ką nors pasakyti.
Buvau dar silpna. Vėl užmerkiau akis.
Girdėjau kaip įėjo slaugė.
-Ji negali dabar šnekėti. Heidė neteko daug kraujo. Ji dabar silpna. Jai reikia sustiprėti.
Feris kažką sumurmėjo ir išėjo.
Dabar jis pyksta. Jis labai pyksta.
Girdėjau, kaip smarkiai užtrenkė duris.
Aš nekenčiu savęs. Nekenčiu.


Pamiegojusi maždaug valandą pajutau kaip mane pradėjo žadinti.
-Heide, kelkis. Pas tave atėjo psichologė. Ji nori pakalbėti.- pasakė mama.
Aš pramerkiau akis ir pasakiau:
-Aš nesu nesveika, kad man reikėtu psichologo.
-Niekas ir nesako, kad tu nesveika. Tiesiog aš noriu pakalbėti su tavim.-Pasakė gydytoja.
-Ach, gerai.

Mama išėjo. Likome dviese.
Psichologė vardu Reigė.
Ji maloni, bet man nepatinka tokie klausimai.
Ji klausinėjo, kodėl aš pjaustausi, kodėl rūkau ir taip toliau.
Į visus jos klausimus aš atsakiau. Gal ir nevisiškai tiksliai, bet atsakiau.

Jai išėjus mąsčiau kaip susigražinti Ferį...


Na taip, aš įklimpusi. Feris nebebus su manimi, nes netiki jog galiu būti kitokia.
Bet aš galiu. Aš sugebėsiu. SUGEBĖSIU BŪTI KITOKIA.
Dabar tik reikia sumąstyti, kaip jam įrodyti.
Kaip išvengti tų bemiegių naktų ir noro susižaloti.

Po psichologės apsilankymo aš pasijutau geriau.
Ji man padėjo. Padėjo viską išsiaiškinti.
Padėjo suvokti, kokia aš iš tiesių žiauri esu.
Šiaip tai mažai tokių žmonių kaip aš.
Aš kitokia nei mano klasiokės ar pažystamos.
Jos nerūko, nežaloja savęs, mokosi gerai.
Na taip, ir aš mokausi gerai. Esu gana gera mokinė.

Dabar guliu palatoje ir galvoju, kodėl aš tokia?
Kodėl negaliu būti normali kaip ir kitos panelės?
Taip, aš dar pamenu dėl ko tai pradėjau daryti.
Dėl ko pradėjau rūkyti ir žaloti save.
Ksidė. Ji. Ji buvo mano buvusi klasiokė.
Su ja aš pradėjau šias nesąmones.
Ją net išmetė iš mokyklos. Dabar nežinau kur ji.
Gal net nepilnamečių kolonijoje...

Aš nenoriu būti kaip ji. Nenoriu.
Noriu patikti Feriui ir visiem kitiem.
Ir aš padarysiu taip, kad būčiau kaip ir kiti.

Gulėdama sugalvojau, jog lankysiuosi pas psichologę dažniau.
Gal ji man padės. Pranešiau tai savo mamai.
Ji nustebo. Nustebo, kad aš mėginsiu būti kitokia.
Tokia kaip visi. Tokia – kuri visiems patiktų.

Štai ir vakaras. Aš guliu. Mąstau ar šiandien pavyks užmigti.
Norėčiau, kad pavyktų. Nenoriu, kad pasikartotų praeita naktis.
Ji buvo klaiki. Aš nesugebėjau. Nesugebėjau atsispirti. Sužalojau save.
Ir gana smarkiai. Dabar tenka gulėti čia. Baltoje palatoje. Ant sienos vienas paveikslas ir veidrodis. Nutepliotas ir įskeltas. Matau, kaip pro langą šviečia mėnulis.
Ai, taip. Jis nešviečia o atspindi saulės šviesą. Kažkas tokio. Taip mus mokė.

Akys merkiasi, bet bijau užmigti ir vėl pabusti. Pabusti iš noro susižaloti.
Fui. Nenoriu. Nenoriu net pagalvoti apie tai.
Aš jau beveik sapnuoju. Man patinka todėl atsipalaiduoju ir užmiegu.

Giliai miegojau. Sapnavau keistą sapną. Ir staiga pajutau, kad mane purto.
-Ša, ša. Viskas bus gerai. Tai tik sapnas.-kartojo slaugė.
Supratau, jog klykiau. Klykiau miegodama.

Ryte manęs klausė. Klausė psichologė ką aš sapnavau.
Bet visiškai neatsimenu. Ji sakė, jog prisiminsiu.
Gal ryt, gal poryt. Būna taip..
Manęs prašė, kad kai atsiminsiu iš karto tai užrašyčiau.
Nes didelė tikimybė, kad galiu vėl viską pamiršti.

Po poros dienų taip ir padariau.
Prisiminiau. Prisiminiau ką sapnavau.
Nevisiškai viską, bet prisiminiau. Žinau, kad sapne buvo Ksidė ir Sina.
Jos mane pjaustė. Pjaustė mano visą kūną.
Man skaudėjo. Aš smarkiai kraujavau.
Verkiau iš skausmo. Bet jos man tik spyrė ir viskas.
Aš atsijungiau. Daugiau nieko nepamenu iš to sapno.
Nieko...

Mes aptarėme mano sapną su psichologe.
Pradėjau mąstyti, jeigu jos ateitų? Jeigu taip ir nutiktų?
Nenoriu. Nenoriu jų net matyti.
Per jas viskas.
Pamenu kai Ksidė sakydavo:
-Na tik vieną sykį. Tau patiks. Nu nestumk.
Ir aš darydavau tai. Rūkydavau, gerdavau, pjaustydavaus.
Buvo linksma, man patiko. Bet dabar aš nebegaliu nustoti.
Ir tai griauna mano gyvenimą.

O Sina.. Sina yra mano priešė kaip ir Ksidė.
Sina visiems papasakojo. Visa mano mokykla žinojo.
Ir net Feris. Visi. Visi. Visi.
Dabar Sina tyčiojasi. O pati yra ne ką geresnė.
Ji irgi geria alkoholį, ji irgi rūko.
Na bet nesvarbu.
Dabar man svarbesnis Feris.

Gulėjau ir mąsčiau. Staiga išgirdau beldimą į duris.
Kas tai? Gal Feris?
Nudžiugau.
Lėtai prasivėrė durys. Nesupratau kas tai.
Tarpduryje stovėjo mergina.
Ar tai Ksidė? Bet Ksidė ne blondinė.
Ir tikrai ne tokia graži. Bet veido bruožai lygiai tokie pat kaip Ksidės.
Riesta nosis, pūstos lūpos, ryškiai žalios akys.

-Heidė?-ištarė ta mergina.
Aš pažiūrėjau į ją ir nieko nesakiau.
-Tai aš, Ksidė.
-Tu? Tu? Ir tu atėjai pas mane? Per tave aš tapau tokia. Per tave aš esu čia!
-Aš tik noriu padėti tau...
-Lauk iš čia! Nenoriu tavęs matyti.
Ji apsisuko ir išėjo. Jos veidas buvo liūdnas, o akys pilnos ašarų.

Kodėl ji čia atėjo?
Iš kur sužinojo, jog aš čia? Kas jai pasakė?
Kaip ji drįsta? Per ją aš tokia tapau. Per ją..
O ji tikrai pasikeitė. Aš net nepažinau.
Bet nenoriu prisiminti jos. Nenoriu.

Praėjo valanda laiko nuo Ksidės apsilankymo.
Visą laiką aš mąsčiau, ar gerai padariau, kad ją išvariau?
Gal nereikėjo? Gal reikėjo jos išklausyti?
Ar ji tikrai būtų man padėjus?
Na bet kaip?
Pilna galva minčių..

Tuoj bus penkios vakaro.
Vėl ateis gydytoja, o po jos psichologė.
Reikia apsitvarkyti ir pasiruošti rankos pertvarstimui.

Štai ir gydytoja. Labai maloni. Man net šokolado atneša.
Sužinojau naujieną, kad ryt mane paleis namo.
Dabar aš šiek tiek linksmesnė laukiu psichologės.
-Oi, aš šiek tiek vėluoju.-įpuolusi pro duris pasakė ji.
-Nieko baisaus.- nusišypsojau aš.
Na ką, ar buvo atėję tavęs kas nors aplankyti?
-Buvo. Ksidė.
-Na tiesą sakant žinau aš. Aš ją ir pasiunčiau čia. Ir apie ką gi kalbėjote?
-Aš ją išvariau...
-Heide, kodėl taip padarei?
-Nenorėjau jos matyti, bet dabar norėčiau, kad ji vėl atvyktų.
-Aš jai pranešiu, kad tu nori.. Gal ji sutiks dar sykį atvykti. Na o šiandien nieko naujo neturiu ką papasakoti, tad susitiksim ryt.- pasakė ir išlėkė ji.

Na va, dabar lauksiu rytoj atvykstančios Ksidės.
Bet klausimas, ar ji atvyks...
Tenka tik laukti...

Pasiilgau namų.
Pasiilgau Ferio.
Jis nebeateina pas mane.
Supyko. Labai supyko.
Kaip man jo atsiprašyti? Kaip?
Man negalima šiandien iš čia išeiti.
Tik ryt. Ir tai, jau vėlu. Jis spėju miega.
Reikia ir man miegoti, kad ryt nemiegočiau kai ateis Ksidė.
Tikiuosi ji ateis. Tikiuosi...
Dabar eisiu miegoti, nors net nenoriu.
Bet reikia. Užmerkiu akis ir po poros minučių užmiegu.

Rytas. Saulė spigina į akis ir pažadina mane.
Pirma naktis kai taip gerai miegojau, nes nieko nesapnavau.
Galėtų dabar visada taip būti.
Dar tik po šešių.
Išsitraukiu knygą ir pradedu skaityti.
Perskaičiau porą puslapių ir užverčiau.
Nuobodu.
Gulėjau taip porą valandų nieko neveikdama.
Vėl šiek tiek užsnūdau.
Išgirdau trenksmą bet neprasimerkiau.
Miegojau toliau.
Pabudusi pamačiau ant kėdės sėdinčia Ksidę.
Ji sėdėjo ir žiūrėjo į paveikslą ant sienos.
-Sveika.-nedrąsiai prabilau aš.
Ji šiek tiek krūptelėjo, bet po to nusišypsojo ir tarė:
-Labas. Aš.. aš atėjau, nes sakė, kad kvietei.
-Taip.. Aš atsiprašau, kad vakar išvariau tave. Taip jau išėjo.
-Aš nepykstu. Geriau tu ant manęs nepyk. Nenorėjau tavęs tokios paversti. Nenorėjau...
-Atleista..
-Dėkui, Heide.- Ji nusišypsojo ir apkabino mane.
Sėdėjom ir tylėjom abi.
Po to Ksidė vėl prakalbo:
-Dabar mes draugės, ar ne? Bet ne tokios kaip seniau.
-Taip. Bet man sunku nebūti tokiai, kokia buvai seniau ir tu.
-Aš tau padėsiu. Padėsiu būti normaliai.
Štai mes ir vėl apsikabinom. Ir vėl taip gera.
Čiauškėjom valandų valandas. Buvo begalo linksma.
Ksidė net pasisiūlė mane namo parlydėti kai mane išleis.

Štai jau šešios vakaro. Aš namuose. Savo kambaryje.
Ksidė virtuvėje daro arbatą.
Linksma diena buvo. Gyvenimas gražėja.
Dabar teliko susigražinti Ferį.

Laukdama Ksidės nusivyniojau bintą nuo rankų.
Žaizdų beveik nebėra. Puiku.
Stebėjau Ksidės rankas. Norėjau sužinoti, ar ji dar žalojasi.
Kadangi nepavyko įsižiūrėti, nes ji labai judri tai aš paklausiau.
-Ne, aš nebesižaloju. Nebegeriu. Neberūkau. Viskas. Viskas baigta.
Ksidė dar bandė kažką sakyti bet jai suskambo telefonas.
-Atsiprašau, čia mama.- pasakė ji ir nuėjo už durų.
Po poros minučių ji grįžo.
-Heide, aš atsiprašau, man reikia namo.-pasakė ji.
-Nieko tokio. Dėkui, kad šiandien man padėjai. Tu tikrai gera draugė.
Štai ir trečias apsikabinimas šiandien.
Aš tokia laiminga, kad mes susibendravom.

Išlydėjau Ksidę ir galvojau kaip susisiekti su Feriu.
Staiga sumąsčiau nueiti iki jo.
Nubėgau prie spintos ruoštis.

Susiruošiau labai greitai.
Bėgau laiptais žemyn ir pro duris įėjo mama.
-Kur skubi panelyt?- ištarė ji.
-Mam, aš pas Ferį.
-Niekur. Niekur. Nebent ryt.

Ir taip man nieko nepavyko.
Teks laukti rytojaus..

Prieš miegą planavau kaip viskas ryt bus.
Vis nesugalvojau ką reikės jam pasakyti.
Kaip atsiprašyti, kad atleistų.
Pagalvojau, jog viską sugalvosiu ryt ir užmigau.

Atsibudau gerai išsimiegojusi ir linksma.
Buvo gera pabusti nebe ligoninės palatoje o namuose.
Tik pabudusi nusiprausiau ir nusileidau į pirmą aukštą.
Mama kepė blynus. Kvepėjo labai skaniai
Buvau išalkusi.

-Sveika, mam. Ar galėsiu eiti trumpam?
-Labas rytas. O ar gerai jautiesi? Ar vėl nenutiks kas nors?
-Tikrai viskas gerai yra ir bus. Man tik reikia nueiti pas Ferį..
-Dar gi anksti. Na, bet jai jau taip nori gali eiti. Tik pirmiau pavalgyk.
-Ačiū mama.

Prisivalgiau ir nuėjau ruoštis.
Apsirengiau, susišukavau ir išlėkiau.
Eidama mąsčiau ar Feris jau bus pabudęs.

Priėjau prie jo durų ir spustelėjau skambutį.
Išgirdau kaip kažkas bėgo laiptais ir jo sesuo sušuko, jog ji atidarys duris.
Žingsniai girdėjosi vis aiškiau.
Štai ir jau rakina duris.

-Heidė! Tai tu. Pasiilgau jau tavęs.- kaip visada ji gražiai šypsojosi.
-Aš Tavęs irgi pasiilgau. Bet atėjau pas Ferį...
-Feris ant tavęs pyksta. Bet jis kalba apie tave vakarais.
-Žinau.. Žinau... Ar galiu nueiti pas jį?
-Žinoma. Laiptais į viršų ir į dešinę.
-Okay.

Lipau laiptais ir drebėjau. Bijojau..
Štai ir tos duris. Ant jų lapelis „Pasibelsti prieš įeinant“.
Šiek tiek pastovėjau ir pabeldžiau.
-Prašom..
Išgirdau jo balsą ir „išsilydžiau“.
Ir štai jis priešais mane. Kaip visada nuostabus..
Pamatęs mane jis nusišypsojo ir susiraukė.

-Feri... Aš noriu... Tavęs atsiprašyti.. Aš tikrai... Tikrai netyčia.. Nenorėjau...- šnekėjau aš ir jutau kaip rieda ašaros. O jis tiesiog nuleidęs galvą sėdėjo ir nieko nesakė.

-Feri.. Na tikrai atsiprašau... Aš... Aš... Aš myliu tave...
Ir štai jis pakėlė galvą.

-Ar aš tikrai išgirdau šiuos žodžius? Ar tu man nemeluoji?-pagaliau jis prabilo.
-Taip. Aš tikrai tave myliu. Ir tikrai nemeluoju. Tikrai.

Ferio veide atsirado šypsena. Jo akys spindėjo.
Pasijutau kaip mažas vaikas.
Staiga Feris atsistojo ir išskleidė rankas. Aš puoliau jam į glėbį.
Jutau, kaip sklinda šiluma nuo jo. Kaip mano pilve skraido drugeliai.
Per visą kūną ėjo šiurpuliukai. Tai buvo taip gera...

Po poros minučių mes išėjome pasivaikščioti į parką.
Viskas buvo taip romantiška.. Visą dieną prabuvome kartu.
Ir daugiau niekada nebeišsiskyrėme.

Aš perėjau į kitą mokyklą. Ten paėjau vienerius metus ir į mano klasę atėjo Feris.
Mes visada susitikinėdavome ir visur vykdavome kartu.
Dabar aš pasikeičiau. Labai. Ir niekada nebepaliksiu savo mylimo Ferio.

Ak taip, su Sina daugiau nebebendravau, bet žinojau jog ji nepilnamečių kolonijoje.
O Ksidė dabar buvo mano viena iš geriausių draugių.

:}

Perskaičiau, visų pirma labai bijojau, kad reiks prisiverst skaityt, kaip neretai būna skaitant svetimas megėjiškas rašliavas, bet taip nebuvo ir tikrai įsitraukiau. Gal dėl tavo gana savito rašymo stiliaus. Taigi, diiiidelis pliusas.
Aš nežinau, ar ką nors praleidau, bet lyg ir Heidė nežinojo kur Feris gyvena?
Keisti vardai.

Yay. (: Taip išėjo kažkaip.. Nepagalvojau, kad neparašiau jog ji jau žinojo. ;DD
Ačiū labai labai laaaabai. O vardai tiesiog iš oro traukti. ;DD